Atsikeli žmogus ir nežinai ką daryti. Kur eiti, su kuo, pas ką. Bet viltis, bent kažkokia vis tiek yra, gal giliai širdyje, bet yra. Nežinau ar man kas kada nors pasakys, ką turiu daryti. Bet turbūt aš vis tiek neklausyčiau kitų, niekada neklausau. Ir gal nemanau, kad verta pasikliauti tik viltimi. Juk ji tokia trapi, vieniša, bent man taip atrodo. O gal ji tokia nėra. Gal vienintelė viltis man gali padėti surasti sprendimus ir atsakymus į klausimus, kurie man neduoda ramybės niekada. Niekada man jos neduoda ir kankina, bet gal tas kankinimas ir yra mano gyvenimas. Gal toks jis yra nepakankamai lengvas, sudėtingas. Ta viltis apie kurią kalbu yra turbūt vienintelė mano išgelbėtoja nuo to kas esu dabar, nuo to kuo tapau, ar dar tapsiu. Bet man dar visai neaišku ar aš noriu nuo to išsigelbėti, ar noriu nuo to pabėgti. Gal man gerai taip kaip yra. Gerai kaip gyvenu ir tai ir yra mano gyvenimas. Gal veltui stengiuosi nuo jo pabėgti, nes gal tik jis gali mane padaryti laimingu. Ta viltis tokia keista, tokia nepasiekiama ir kartu tokia atvira, bet ją gaubia paslaptis. Paslaptis kuri slepia, ar viltis padės ar tik nutolins nuo to kelio, to gyvenimo takelio, kuriuo turėčiau eiti. Bet gal viskas bus gerai, kad ir ką pasirinksiu. Juk tai mano pasirinkimas, kurį galiu pagražinti savo požiūriu, nuo kurio viskas priklauso.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą